Lukiškių kalėjimo kompleksas, esantis adresu Lukiškių skg. 6, įcentrina trikampį, kuriame išsidėsčiusios vienos svarbiausios Vilniaus ir visos Lietuvos vietos – Lukiškių aikštė, Lietuvos Respublikos Seimas ir Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Iš vienos pusės juosiamas Gedimino prospekto, iš kitos – modernių verslo centrų, Lukiškių kalėjimas yra pačiame sostinės gyvenimo centre, nuo kurio jis atsiribojęs aukštomis geltonų plytų sienomis.
Jei nusikeltumėme į tą pačią vietą prieš 150 metų, vaizdas kardinaliai skirtųsi. Tuo metu tai buvo Vilniaus pakraštys, kurį carinės Rusijos valdininkai nusprendė paversti Naujamiesčiu. Jo ašimi turėjo tapti šv. Georgijaus prospektas, dabar žinomas kaip Gedimino. Pačiame jo gale buvo Lukiškių priemiestis – istorinis totorių ir atvykėlių iš kaimų gyvenamasis kvartalas. Tuščios atsivėrusios erdvės buvo naudojamos ir egzekucijoms – čia galvas padėjo daugelis 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilėlių.
Reformuojant carinės Rusijos kalėjimų sistemą, iškilo poreikis moderniam kalėjimui, kuris tarnautų ne tik kaip bausmės atlikimo vieta, tačiau ir būtų priemonė perauklėjimui ir socializacijai. Po kelių dešimtmečių diskusijų, Lukiškių teritorija buvo pasirinkta kalėjimo statyboms ir čia 1904 m. iškilo kalėjimo ansamblis.
Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą sudaro šešių pastatų kompleksas, išsidėstęs beveik 2 hektarų plote Vilniaus centre. Kompleksą sudaro administracinis pastatas, Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvės pastatas, gamybinis pastatas, kalėjimo pastatas, kalėjimo-ligoninės pastatas, tvora ir kontrolinis perėjimo postas. Apjuosti aukšta geltonų plytų siena, Lukiškių kalėjimo pastatai buvo išdėstyti trijų menčių propelerio forma, kur centrinę dalį užėmė religiniai pastatai.
Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą sudaro šešių pastatų kompleksas, išsidėstęs beveik 2 hektarų plote Vilniaus centre. Kompleksą sudaro administracinis pastatas, Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvės pastatas, gamybinis pastatas, kalėjimo pastatas, kalėjimo-ligoninės pastatas, tvora ir kontrolinis perėjimo postas. Apjuosti aukšta geltonų plytų siena, Lukiškių kalėjimo pastatai buvo išdėstyti trijų menčių propelerio forma, kur centrinę dalį užėmė religiniai pastatai.
„Lukiškių kalėjimas ypatingas ir tuo, kad jis kadaise buvo moderniausias kalėjimo kompleksas Rusijos imperijoje, jis buvo vienintelis kalėjimo kompleksas, kurio centre oficialiai buvo stačiatikių, Romos katalikų ir žydų erdvės“, rašo istorikas Felixas Ackermannas. Tokia religinių pastatų gausa atspindėjo ir Vilniaus kosmopolitiškumą, ir religijos kaip auklėjimo svarbą tuometinėse kalėjimo reformos autorių galvose.
Tarpukariu, Vilniaus kraštą valdant Lenkijos valstybei, kalėjimas buvo vieta, kur kartu su kriminaliniais nusikaltėliais buvo laikomi ir politiniai – tautinių judėjimo atstovai baltarusiai, žydai, lietuviai bei komunistai ir socialistai. Po jų kalėjimo valdymą perėmus totalitarinių režimų atstovams, kalėjimas tarnavo kaip vienas svarbiausių represinių įrankių. Jame buvo kalinami antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, o nacistai čia kalino tūkstančius žydų, kurie vėliau buvo žudomi Paneriuose.
Tarpukariu, Vilniaus kraštą valdant Lenkijos valstybei, kalėjimas buvo vieta, kur kartu su kriminaliniais nusikaltėliais buvo laikomi ir politiniai – tautinių judėjimo atstovai baltarusiai, žydai, lietuviai bei komunistai ir socialistai. Po jų kalėjimo valdymą perėmus totalitarinių režimų atstovams, kalėjimas tarnavo kaip vienas svarbiausių represinių įrankių. Jame buvo kalinami antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, o nacistai čia kalino tūkstančius žydų, kurie vėliau buvo žudomi Paneriuose.
Atkūrus Nepriklausomybę, kalėjimas tarnavo pagal savo paskirtį. Čia bausmę atliko tūkstančiai Lietuvos Respublikos piliečių. Tačiau po truputį kalėjimas įgavo ir kitą, istorinę vertę – 2002 metais jis buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Prasidėjus diskusijomis dėl kalėjimo ateities, nuspręsta, kad kalėjimui miesto centre – ne vieta, todėl 2019 m. liepos 2 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas buvo uždarytas, iš jo išvežus paskutinius kalinius.
Nuo tada šiai vietai ieškoma naujo veido ir naujos istorijos, geriausiai atspindinčia tas permainas, kurias patyrė Lietuva per visą savo atkurtus Nepriklausomybės trisdešimtmetį.
Prasidėjus diskusijomis dėl kalėjimo ateities, nuspręsta, kad kalėjimui miesto centre – ne vieta, todėl 2019 m. liepos 2 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas buvo uždarytas, iš jo išvežus paskutinius kalinius.
Nuo tada šiai vietai ieškoma naujo veido ir naujos istorijos, geriausiai atspindinčia tas permainas, kurias patyrė Lietuva per visą savo atkurtus Nepriklausomybės trisdešimtmetį.
Parengta pagal Felixo Ackermanno straipsnius "Kuo virs Lukiškių kalėjimas?", "Lukiškių kalėjimas kaip XX a. Vilniaus istorijos mikrokosmosas", nuotraukos - Evaldo Čingos.
